Rasti išteklių įrašai (10)
absoliùtinis rỹškis
Astronomijos enciklopedinis žodynas
absoliutinis ryškis
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
absoliùtinis rỹškis
Astronomijos enciklopedinis žodynas
absoliutinis ryškis
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
Rei̇̃do ir Gilmòro žvaigždė̃
Astronomijos enciklopedinis žodynas
horizontalioji seka
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
ryškis
Jei dviejų žvaigždžių ryškiai skiriasi 5 vienetais, tai jų spindesio santykis lygus 100. Palyginti su 1-ojo ryškio žvaigžde, 2-ojo ryškio žvaigždės spindesys yra 2.512 kartų, 3-ojo ryškio 6.310 kartų, 6-ojo ryškio 100 kartų silpnesnis ir t. t. Silpniausios plika akimi matomos žvaigždės yra 6-ojo ryškio. Kai kurios itin šviesios žvaigždės arba planetos yra 0, –1, –2 ir t. t. ryškio. Mėnulio pilnaties vizualinis ryškis minus 12.7, Saulės minus 26.7, Veneros minus 4.6. Daugumoje pasaulio kalbų ryškis vadinamas magnitude (santrumpa – mag).
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
baltoji nykštukė
Degeneruotų (išsigimusių) dujų žvaigždė, kurios masė beveik lygi Saulės masei, tūris – planetos tūriui, tankis 105–108 g/cm3. Hercšprungo ir Raselo diagramoje baltosios nykštukės sudaro atskirą seką gerokai žemiau pagr. sekos žvaigždžių (absoliutinis ryškis 10–15 mag). Pagal sugerties linijas baltosios nykštukės skirstomos į tipus: DO (spektre stebimos jonizuoto helio linijos), DB (neutralaus helio), DA (vandenilio), DZ (metalų Ca, Fe, Mg, Na linijos), DQ (anglies molekulių juostos ir anglies atomų linijos), DC (linijų nėra). Spektrinės linijos labai išplitusios dėl Štarko reiškinio. Baltosios nykštukės neturi brand. reakcijoms reikalingų kuro atsargų, dėl to ilgainiui atvėsta ir virsta juodosiomis nykštukėmis. Po ~5 mlrd. m. Saulės skesmuo sumažės ~100 kartų ir ji virs baltąja nykštuke.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
Vilniaus astrofotometrinė sistema
Vidutinio pločio (~20 nm) spektro sričių septynspalvė astrofotometrinė sistema UPXYZVS. Juostų vidutiniai bangos ilgiai: 345, 374, 405, 466, 516, 544 ir 656 nm. Vilniaus sistema leidžia nustatyti žvaigždės spektr. klasę (arba temperatūrą), šviesį (arba abs. ryškį), metalingumą, pekuliariškumą, šviesos tarpžvaigždinę ekstinkciją žvaigždės kryptimi, žvaigždės dvinariškumą. Sukūrė V. Straižys ir K. Zdanavičius 1963–1967 m.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)
supernovos
Žvaigždės, kurių šviesis dėl sprogimo staigiai padidėja >20 ryškių (šimtus milijonų kartų). I tipo supernovomis tampa baltosios nykštukės, kurių masė viršija Čandrasekaro ribą (1.44 MS); nykštukės masė padidėja dėl medžiagos akrecijos iš antrojo glaudaus nario – raudonosios milžinės. Baltosios nykštukės šerdis kolapsuoja, joje ūmai prasideda atomų branduolių sintezė. Dėl veržlaus energijos protrūkio žvaigždė sprogsta. II tipo supernovomis tampa didelės (>10 MS) masės žvaigždės, susidarius jų gelmėse geležinei šerdžiai ir pasibaigus branduolinėms reakcijoms. Tokia šerdis turi kolapsuoti ir virsti juodąja bedugne. Tam tikromis sąlygomis šerdyje susidaro smūginė banga, kuri susprogdina žvaigždės išorinius sluoksnius; centr. dalis virsta neutroniniu kūnu. II tipo supernovų spektruose matomos vandenilio, jonizuotų kalcio ir geležies, neutralaus natrio emisijos linijos (plačios dėl Doplerio reiškinio dideliu greičiu besiplečiančiame apvalkale). I tipo supernovų spektruose vandenilio linijų nėra. Išorinių sluoksnių medžiaga (~10% masės) plinta į visas puses labai dideliu greičiu (I tipo supernovų ~10 000 km/s, II tipo supernovų ~5000 km/s) ir sudaro supernovos liekaną. Sprogstant supernovoms, išsiskiria 1042 –1044 J energija. I tipo supernovų randama spiralinėse ir elipsinėse galaktikose, II tipo – tik spiralinių galaktikų vijose. Galaktikoje per pastaruosius 2000 m. atrastos 9 supernovos (lent.). Kitose galaktikose kasmet jų randama daugiau nei 100. I tipo supernovos naudojamos tarpgalaktinių nuotolių skalei tikslinti, nes jų absoliutinis ryškis yra visur vienodas.
Astronomijos enciklopedinis žodynas (2003)